Už nuoširdų bei atvirą laišką dėkojame Austėjai

Pamenu, kai buvau maža mergaitė, dauguma suaugusiųjų žavėdavosi mano išvaizda. Gražios spalvingos suknytės (ačiū mamai), tvarkingai sušukuoti plaukai, nuolat papūstos lupytės ir didelės didelės akys… Tiesa… atrodžiau įspūdingai. Tikra mažoji princesė. Deja, viskas pasikeitė kai pradėjau bręsti. Iki tol buvusį skaistų veidelį “papuošė” spuogai; augau ne tik į viršų, bet ir į plotį… sakyčiau platėjimo procesas buvo gerokai spartesnis nei ūgio permainos. Nuolatos kankinausi žiūrėdama į veidrodį ir nematydama jame nieko gražaus. „Bjaurusis ančiukas“ – tai buvo tai, ką matydavau kiekvieną rytą. Į ilgakojes lieknas merginas žvelgiau su begaline neapykanta ir galvojau „kodėl pasisekė joms, o ne man?“.

Mano niūrios dienos slinko be jokio saulės spindulio, kol vieną naktį susapnavau pati save… Sapnas buvo šviesus, su daugybe skirtingų, tačiau laimingų žmonių aplink. Tik aš viena buvau susigūžusi, tamsi, paniurusi. Prabudus nubėgau prie veidrodžio ir gerai įsižiūrėjau. Pirmą kart gyvenime pamačiau ne blogą išvaizdą o tiesiog nepasitikėjimą savimi. Pagaliau ir į mano pasaulį prasiskverbė vilties spindulėlis. Pagaliau aš susivokiau, kad savo laimę kuriu pati! Ir niekas… niekas kitas už mane to nepadarys.

Norite žinoti kaip gyvenu dabar? Laimingai! Kiekvieną rytą atsikelus nusišypsau pati sau. Ėmiausi naujos veiklos – modeliuoju ir siuvu drabužius. Gal ir nesu ideali, tačiau pagaliau turiu tikslą ir svarbiausia noro kažką keisti. Tipenu mažais žingsneliais, tačiau visgi judu į priekį! Šiandien pasitikiu savimi, o svarbiausia, manimi pasitiki ir mano klientės. Tai – didžiausias stimulas nesustoti.
Ir tikiu, kad kiekvienam gyvenime duota tiek, kiek jis to nori! O noro keistis ir judėt pirmyn man dabar tikrai netrūksta.